Įžengusi į mišką, įkvėpiau gurkšnį gryno oro. „Ak, kokia palaima! - mintyse šūktelėjau, - „Nors kartą viena miške laisvai sau grybausiu, nereikės stūgauti. O tai, kai atvažiuojame kokios trys - keturios, ganyk paskui visą „bandą“. Mišką pažįstu, neinu labai toli. Na, ką pirmyn! - atakuoti grybų“. O jų tikrai buvo nemažai. Bet, nusprendusi, kad rinksiu tik gerus grybus, žengiau gilyn į mišką. Labai mėgstu šitą šlamantį grožį, o ypač patį grybavimo procesą. per gaivų miško kvapą, paukščių čiulbesį ir godulį grybams, praradau budrumą. Džiaugiausi storakojais ir gražuoliais raudonviršiais. Tarp garbanotų samanų - rudavo šilbaravykiai. Žingsnis po žingsnio, grybas po grybo - vis gilyn bridau į mišką. Bebaigiant pilnėti kašikui, tik tada, apsidairiau. „O, Viešpatie! - pasiklydau“, - nutirpo visas kūnas, gyslose sustingo kraujas, - „Aš, kuri niekada nėra pasiklydusi... Gerai žmonės sako: še tau, boba, ir devintinės! - „kukuosiu“ tankynėje“, - nebežinojau ar rėkti, ar bėgti, ar ant kelmo sėsti? Mintys lėkė smegenimis dundėdamos tarsi traukinys. „Stok! - ir susikaupk“, - tariau sau, - „Ramiai pamąstyk, apsidairyk. Gal surasi išeitį?“ - stengiausi susikaupti. Ką čia ir besidairyti, jei toje vietoje nesu niekada buvusi, aplinka nepažįstama. Tyliai pastovėjusi - klausiausi: gal išgirsiu šūkaujant žmones. Atrodė, kad miškas išmiręs - šnarėjo, vėjui dvelktelėjus, tik medžių šakos. Bandžiau orientuotis pagal saulę, atrodė, kad tarsi susimokė prieš mane net ir gamta, dangus apniuko. Truputį paėjėjusi, pamačiau kelmą ir prisėdau ant jo. „Tu, kvaila boba - languota musmire, dar ir telefono nepasiėmei!“ - lyg kirminas graužiau save, - „Juk niekas net ir nežino, kad esu miške!“ - juodžiausios mintys lindo į kvailą galvą, - „Kas bus, kai sutems!? Žvėrys mane sudraskys, kaulus ištampys“, - jau gerą pusvalandį prasėdėjusi, įsivariau, lyg rakštį į širdį, tiek baimės, nes, kai už kelių metrų krūmuose šmėkštelėjo kažkas rudas, sustingau: „Jėzau šventas, - gelbėk! - mane jau puola“, - išpylė šaltas prakaitas. Žiūrėjau ir netikėjau akimis, link manęs, išdidžiai pakėlęs uodegą, žingsniavo „ryžai“ - rainas katinas. Persmelkė žaibiška mintis: „Katinai miške negyvena. Reiškia, kažkur netoli, gyvena žmonės!“ - Brangus katinėli, parodyk man kelią, - bijodama išgąsdinti, lipšniai pakviečiau. Jis, kiek patyrinėjęs ar nepadarysiu blogo, tingiai pritapeno prie manęs. Kiek pasiglaustęs, pritūpė šalia. - Tai ką, gal padėsi sėdėti!? Vesk mane namo, - jis tarsi suprasdamas, ko aš paprašiau, pašoko ir pasuko link krūmų. Aš, nuo jo neatsilikdama, jau bėgte bėgau per tuos brūzgynus, iš paskos. Nusmuko skara, plaukus draskė šakos. - Tu ką, „ryžasnuki“, kur mane vedi!? – pykau jau, ir staiga, praretėjus medžiams, išvydau palaukę. Išlėkusi lyg kulka iš miško, pamačiau dar ir sodybą. „Osana! - išgelbėta“, - nespėjusi išreikšti dėkingumo savo vedliui, apmiriau lyg stabo ištikta. Nuo sodybos link manęs liuoksėjo didžiulis šuo, - „Kur dabar slėptis!?“ - dairiausi ir ieškojau slėptuvės. Žvilgsniu užkliudžiau netoliese esantį žaginį. Mečiau krepšį su grybais ir puoliau ropštis į pačią jo viršūnę. - Žmonės, padėkite! - sukriokiau iš visos sveikatos. Tačiau niekas nesirodė. Pilkis pribėgęs artyn, porą kartų amtelėjo, pažiūrėjo į mane ir vėl nubindzino atgalios. Gerai įsitaisiusi, nukreipusi akis į tų namų pusę, tikėjausi sulaukti pagalbos. Prasėdėjusi gerą laiko tarpą, kai jau nutirpo kojos ir pasturgalis, pradėjus brėkšti vakarui, už nugaros išgirdau vyro balsą: - Kas čia per baidyklė sėdi ant mano gero? - net krūptelėjau, bet... norėdama pažvelgti, kas čia toks mane kalbina, žnektelėjau žemėn. Pusamžis vyras, pakėlęs mano krepšį, surinkęs išbirusius grybus, draugiškai šypsojosi ir, ištiesęs ranką, padėjo man atsikelti nuo žemės. - Na, pasiklydau, savaime aišku, bet... baidyklė!? - niekada nebuvau, - įsižeidžiau jau kaip tikra moteris. - Atleiskite, bet, jeigu jūs pamatytumėte dabar save kaip atrodote... - kalbėjo ir, mačiau, vos sulaikė juoką, - Jei neatrodau baisus, toji sodyba - mano, paėjėkime kartu, pagelbėsiu nelaimėje. Pasisukusi eiti, sužviegiau kaip skerdžiama, negana to, kad skaudėjo sumušta koja, dar... šalia manęs atsirado tas didelis „bandšunis“. - Nebijokite, tai yra protingas padaras. Kol aš šalia - nieko blogo jis nepadarys, - nuramino mane vyriškis. - „Šuns dantys - nepirkti“ - kiekvienas žinome, kaip mat, pasturgalį išdraskys - neišimsi, - purkštavau lyg katė. Jis pasisuko ir nužvelgęs mano užpakalinę dalį, nebeišlaikė ir garsiai nusijuokė. - Na, na... kąsnelis būtų tikrai neblogas, - nusivaipė lyg koks vaikėzas. „Štoržievis! Chamas!“ - nuplakiau jį lyg rimbu - mintimi, bet garsiai to nepasakiau, - „Tiek to, pabūsiu kvailesnė...“ Įėjusi į trobą, pirmiausiai paprašiau veidrodžio, nes buvo tikrai įdomu: kaip jau aš ten jam atrodau? Kai pamačiau savo atvaizdą - išsigandau: plaukai išsidraikę, pilni spyglių ir kitokių šiukšlių. Man baigiant tvarkytis, jis įėjo į kambarį ir prisistatė: - Aš esu eigulys Artūras Grikius. Jums teks šią naktį praleisti mano namuose. Kadangi nebėra autobuso, o mano mašina, lyg tyčia, šiandien sugedo. Išgirdusi jo vardą, pavardę - išverčiau akis, net šukos iškrito iš rankų. O jis irgi, kurį laiką, nustebęs žvelgė į mane, o atitokęs, tyliai tarė: - Irutė!? - Taip, ta pati, - šyptelėjau. - O, Dieve! - net praėjus trisdešimt penkeriems metams, kaip ir tada, dar sugebi jaunatviškai išpūsti akis, - siurbėsi žvilgsniu į mano veidą. - Bet, kaip „nepūsti“ tų akių, jeigu aš neatpažinau tavęs, kol nepasisakei kas esi? - ir nebūčiau juk aš, kad neįgelčiau, - Išvadinai mane „baidykle“, bet... pats irgi neatrodai geriau. Kaip koks pridusintas kalakutas, - aštriu kandumu atsikeršijau už pasakytus nemalonius man žodžius. - Leisk, subintuosiu koją. Tikriausiai labai skauda? - nuslydo užuojautos žvilgsnis ir kartu, nebūtų senas lapinas, stengėsi užbaigti kvailai pradėtą ginčą, užglostyti, pievoje ištartą, netaktišką pašaipą. - Ar tu gyveni vienas, ar turi šeimą? - pasidomėjau. - Jau penkeri metai, kaip našlauju, - ištaręs, dar pridūrė, - Turiu sūnų ir dukrą. Jie jau sukūrę šeimas ir gyvena mieste, - kiek patylėjo ir paklausė, - O taviškis ar nepuls į paniką, jei nesugrįši? - Gyvenu viena, nes vyras mane paliko, kai vaikai dar buvo maži, o dabar jau jie, kaip ir taviškiai, palikę lizdą ir įsikūrę, kur patogiau, - pajutau, kad mūsų bendravimas virto į ramų pokalbį. - Žinai, gal eikime pasidaryti ką vakarienei. Tu alkana, o aš irgi mirštu badu. Vakaras buvo tikrai gana gražus. Pavalgę vakarienę, sėdėjome verandoje, gurkšnojome arbatą. Švelniai murkdamas išgelbėtojas - katinas ilsėjosi man ant kelių. - Žinai, Irute, o aš juk buvau įsimylėjęs tave, - prisipažino Artūras. Nuraudau, bet... nepasidaviau: - Aš tai žinojau, - ištariau ir atsakiau, - Tu man irgi patikai. Kilstelėjęs antakius jis pasakė: - Tai kodėl to niekada neparodei? Kodėl visada buvai tokia išdidi? - O kaip tau atrodo kodėl? Juk tu tada mokeisi dešimtoje klasėje, o aš tik aštuntoje. Buvai populiarus tarp merginų, kad, įsimylėjusi tavo klasiokė Dalia neužleido pozicijų, - nuslydo lūpomis šypsnys. - Bet, aš tave juk kviečiau į pasimatymą, kodėl neatėjai? Prisiminusi tą atvejį, atsakiau: - Blogai kvietei. Galėjai pakviesti žodžiu, o ne kokia ten „špargalke“, kurią persiuntei per kitų rankas. Ir dar buvo priežastis - bijojau būti „išgrąžinta“ Dalios nagų, - išreiškiau nepasitenkinimą, nes širdimi nuslinko liūdesio minoras, kartu nuvedęs į gražias jaunystės dienas. - Na, o tu to savo kandumo, tikrai nepraradai! - net šūktelėjo. - Bet, aš tau juk tik tokia ir patikau. Ir dabar, va! - akys, lyg lašinius uodžiančio katino, blizga, - linksmai nusikvatojau iš savo „pastangų“ nepasiduoti. Pasijutęs nepatogiai kvailoje padėtyje, jis ėmė pasakoti. - Kai tu, pabaigusi mokyklą, išvažiavai, aš juk visų klausinėjau, kur randiesi? Bet, kažkodėl, niekas nežinojo tavo buvimo vietos. - Kai mes išsikraustėme, aš daugiau juk į Pušiškes nebuvau nuvykusi. Laiškų irgi nebuvo kam rašyti. O Dalia juk tikrai žinojo, kur aš mokausi. Mano brolis buvo jai sakęs. Pažvelgęs į mane, jis ramiai ištarė: - Ji juk ir buvo mano žmona. Prikandau liežuvį ir nebeliečiau daugiau tos temos. Taip mudu, besišnekučiuodami, prisimindami mokyklos draugus, bepasakodami vienas kitam apie buvusį ir dabartinį gyvenimą, sulaukėme tekančios saulės. Palydėjęs mane į stotelę, jis nedrąsiai paklausė: - Irute, ar aš galėčiau tau paskambinti? - ir pasitaisęs, pridėjo, - palik telefono numerį, jei taip, - jo akys sušvytėjo lygiai taip pat, kaip jaunystėje, kuomet pažvelgdavo į mane. - Tai gal tu geriau pasirodyk prie mano durų!? - nutaisiau viliokės miną, - Tai bus juk daug geriau negu skambutis ar koks ten „raštelis...“
|
Straipsniai 
